 |
Saulė šviečia pusę paros,
Mėnulis — antrąją.
Net ir susikaupimas
Trunka tik tam tikrą laiką.
Kai kurie vienuoliai medituoja po šešiolika valandų be jokios pertraukos. Vieni sėdi sukryžiuotomis kojomis taip ilgai, kad ant pėdų šonų atsiranda nuospaudų. Kitiems reikia atramos, kad kūnas nesvirtų, arba jie į pasmakrę įsiremia nusmailintą lazdą, kad baksteltų užsnūdus. Ar tuo reikia žavėtis? O gal tai paprasčiausias apsėdimas?
Meditacija turi trukti tik tam tikrą laiką. Jei užsiimate tinkamomis pratybomis, neturėtumėte jų laikyti veikla, izoliuota nuo viso kito gyvenimo. Dao sekėjas meditaciją laiko būtinybe, o ne kokia prabanga. Mūsų egzistencijos esmė — gyventi, o visa, kas gyva — juda ir auga. Todėl meditacija turėtų būti įkomponuota į gyvenimo tėkmę. Ji neturėtų užgožti kitų jo apraiškų.
Bet yra viena išimtis. Tai tas atvejis, kai žmogus į ilgą meditaciją pasineria spontaniškai ir natūraliai. Kartais tai trunka ištisas valandas, net paras. Tai ne dirbtina rimtis, kai sėdima prisivertus, o visiškai kitoks meditacijos tipas, kai žmogus susivienija su visata. Tokia meditacija — ne veikla, o natūrali būsena.
|
|
|
