 |
Kam ieškoti pažadėtosios žemės?
Tikroji žemė — širdyje.
Šiandien žydai susitinka su tibetiečiais. Jie mano turį kažką bendra, nes ir vieni, ir kiti buvo ištremti iš tėvų žemės. Jie ne vieninteliai. Kinai už Kinijos ribų taip pat jaučiasi svetimi. Kai kurie europiečiai buvo išvaryti iš gimtųjų vietų karo ar pakeitus sienas. Amerikos indėnai jaučiasi svetimi savo protėvių žemėje. Afrikiečiai, vergų palikuonys, vis dar yra surakinti diskriminacijos pančių.
Dao sekėjai pripažįsta gimtinės, giminės ir tautybės svarbą, bet nė vienam iš šių veiksnių neteikia lemiamos reikšmės. Dao iškelia asmeninę atsakomybę aukščiau grupinės. Neleiskime, kad mus pančiotų mūsų rasės ar tautos nelaimės ar jos atstūmimas. Mums privalu įveikti šią priklausomybę, bent jau savo širdyse.
Eidami Dao taku, mes įsiliejame į aukštesnę dvasinę tvarką. Pojūtis, kad esi dalis kažko, nesusijusio su vietove ar valstybe, labai praverčia. Kadangi Dao nėra priskiriamas kuriai nors materijos atmainai, jis niekada negali būti iš mūsų atimtas. Net jei būtume išvaryti iš savo namų ir įgrūsti į blogiausią kalėjimą, Dao vis tiek bus su mumis, Įžengę į Dao, nebeturime bijoti atstūmimo grėsmės.
|
|
|
